Interviu su Vytautu Stanioniu

Interviu su Vytautu Stanioniu (Kalbina Mindaugas Kavaliauskas)

M.K. Ir šiandien daug kam skamba neįprastai – Vytautas Stanionis ir Vytautas Stanionis – vyresnysis ir jaunesnysis, tėvas ir sūnus. Biblijiškai, tėvas visada pirma sūnaus. O štai Stanionių atvejis kiek komplikuotesnis.Tėvas buvo fotografas pokaryje, tu tapai fotografu brandžiu sovietmečiu, bet ir išsaugojai tėvo palikimą, ir tam tikra prasme sukūrei ateities kartoms Vytauto Stanionio tėvo fenomeną ir jo palikimą. Vis tik, ką tu, kaip būsimas fotografas "paėmei" iš tėvo?

V.S. Jausmiškai su tėvu nebuvau labai tampriai susijęs. Jis jau buvo miręs, kai norėjosi pasikalbėti, pasitarti, išklausyti. Kadangi vaikystėje kasdien mačiau kaip daroma fotografija, jos nereikėjo atrasti. Profesija mus sieja, bet visas „bendradarbiavimo“ kelias vingiuotas. Paauglystėje likusius tėvo negatyvus pirmiausiai naikinau, nes jie laaabai gražiai degė. Po to kaupiau savo kūrybos patirtis ir tėvas tikrai nerūpėjo. Kažkada išvyniojus juosteles ir pabandžius šį tą atspausdinti, pasirodė, kad tai įdomu. Vėliau – nuoseklus archyvo tvarkymas, parodos, publikacijos... Nejučia atsiradusi konkurencija tarp dviejų fotografų...

M.K. Pradėkime nuo panašumų. Jūs abu – savo krašto, savo miestelių fotografai. Tiek tavo tiek tėvo darbe dažnas motyvas - viešosios erdvės, žmonių susirinkimų vietos: aikštės, gatvės, Nemuno pakrantės. Kokią reikšmę jos turi tau?

V.S. Fotografuodamas kolūkiečius rugių lauke tėvas gal ir privalėjo galvoti apie socialistinio darbo reikšmę, bet vargu ar labai į tai gilinosi. Fotografavo ką matė, ką reikėjo... Ir sūnus panašiai, tiktai laisvesnis. Ir pajautimai kitokie.

M.K. Tiesa, tėvo darbuose – minios žmonių, o tavo klasikiniame darbe "Atsisveikinime su Lietuva" – vos vienas kitas. Dažniausiai plyti tuštuma.

V.S. Mano „Lietuvoje“ žmonės jau buvo išsiskirstę iš Sąjūdžio mitingų.

M.K. Abiejų kūrybos visumose jaučiamas jautrumas esamajam laikui. Skirtingai nuo tėvo, kuris sudėtingu istorijos tarpsniu matė ir šviesos spindulių, pats esi kiek pesimistiškesnis.

V.S. Pasibaigus karo nuovargiui atgijo noras vėl kurti gyvenimą. Po karo ardymo sekė atkūrimo entuziazmas. Na ir jaunesnis už dabartinį mane buvo bene dvigubai.

M.K. Naujausi darbai "Šešios fotografijos", apjungiantys tėvo "dvigubus portretus" ir tavo darbus. Kas tai – konfliktas tarp dabarties ir praeities, bandymas galutinai atskirti dvigubus portretus ir grąžinti "istorinį teisingumą" (jie buvo daryti pasams) ir sujungi juos su gyvenimu?..

V.S. „Antrasis padalijimas“ atsirado dalyvaujant pokariui ir fotografijai, prisiminimams ir socializmui, tėvui ir archyvams... Kitaip sakant ir praeičiai ir dabarčiai. Na, kaip ten be konflikto? Bet dabar yra tos šešios, kurioms jau nesinori keistis. Jos pasiruošę ir gyvenimui ir tyliai mirčiai. Nebent liktu nepatenkintos pavadinimais. Pasirodytu, kad jie pernelyg išgalvoti, – ir nusimintų.

M.K. Skirtingai nei "Atsisveikinime su Lietuva", "Šešiose fotografijose" - įterptose tavo darytose fotografijose yra žmonės. Jie apatiški, abejingi, nedalyvaujantys. Tai vizualinė priešprieša įtampos pilniems tėvo darytiems Seirijų gyventojų portretams? Tai tavo požiūris į epochų skirtumą? O gal siekimas pabrėžti, kad tu ir tėvas esate skirtingi kūrėjai?

V.S. Kurdamas „Šešias fotografijas“ stengiausi nebūti protingu, vyti šalin įkyrias mintis apie reikšmes. Kad fotografijos galėtų iš lėto artėti viena prie kitos atsiduodamos jausmui. Jos ir dabar priešinasi „aprengimui“ papildomais žodžiais ir nuorodomis. Supranta, kad reikėtų tai padaryti, bet priešinasi.

2010