Vytautas V. Stanionis: „Esu toks laikinas, mažas ir menkas“

Mindaugas KLUSAS

Alytiškis fotomenininkas Vytautas V. Stanionis „Prospekto“ galerijoje atidarė archyviniais kadrais grįstą parodą „Nespalvoti atsigręžimai“. Sakė norįs pasitikrinti, sulaukti kolegų vertinimų. Jei dėmesio nestigs, mąstys apie naują albumą.

Ekspozicijos darbai aprėpia trisdešimties metų tarpsnį, nuo brežnevinės stagnacijos, 1974-ųjų, iki 2004-ųjų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. „Svarbiausias parodos akcentas – jos sudarymo principai, atranka. Juk nieko nauja nefotografavau – sovietmetis, demonstracijos, paskui nepriklausomybės laiko kasdienybė – viskas paimta iš archyvų, dėžučių. Žiūrėta, peržiūrėta ir daug svarstyta, kaip sudaryti parodą“, – „Lietuvos žinių“ žurnalistui teigė V. V. Stanionis.

O sudaryta ji tarsi iš dviejų dalių: atskirų, savarankiškų kadrų ir diptikų. Šiems autorius parinko vaizdus, kurie archyvinėse jo juostelėse ėjo šalia, sekė vienas kitą. V. V. Stanionis ištarė, kad dvejeto simbolika jį lydėjusi visą gyvenimą. „Dvi lytys, kad atsirastų trečias. Du krūviai, kad žaibas trenktų. Dvi kryptys – pasirinkimo laisvei. Dvi rankos, kad geriau apkabintų. Diena ir naktis – šviesai ir tamsai. Du atverstos knygos puslapiai. Du kadrai juostelėje besistengiantys išsiaiškinti, kuris svarbesnis“, – autorius citavo tekstus, kurie galėtų nugulti į „Nespalvotų atsigręžimų“ albumą.

Nereikšminga
Lyg priešintųsi fotografijos didenybei Henri Cartier Bressonui, V. V. Stanionis teigė vengiąs kurti reikšmingus, svarbius vaizdus. „Juk mums taip įprasta siekti, kad kiekviena diena būtų sutvarkyta, prasminga, teisinga, kad būtume dori ir gražūs. Turime tikslų, siekių, karjeros užmojų... Tačiau kartais šmėsteli mintis: „Viešpatie, esu toks laikinas, mažas, menkas“, – kalbėjo parodos autorius.

Dėl tokių meninių filosofinių nuostatų V. V. Stanionio diptikų prasmės reikėtų ieškoti ne atskiruose vaizduose. Ji glūdi tarp dviejų kadrų, išnyra iš jų kaimynystės, santykio, sugretinimo. Šliedamas dvi artimas praeities akimirkas menininkas tarsi mėgina atgaivinti laiko bėgsmą, tąsą, kaitą.

Lygiai taip parodoje gretinamos ir dvi epochos – sovietinė ir atkurto valstybingumo. Skirtingo meto fotografijos V. V. Stanionio ir kuratoriaus Gyčio Skudžinsko sumanymu atsiduria šalia, nepaisydamos jokios chronologijos. Gana atkreipti dėmesį, kaip keičiasi, „šokčioja“ į ekspoziciją sugrupuotų vaizdų datos.

Nepriklausomybės laiką pagrįstai sureikšminame, politiniu požiūriu jį laikome sovietmečio opozicija. Tačiau pasižvalgius parodoje peršasi išvada, kad regimoji tikrovė, vaizdinė mūsų aplinka nekiek tepasikeitė. Galbūt atsirado viena kita vakarietiška reklama parduotuvės lange, galbūt galiniame kieme stabtelėjo koks užsienietiškas automobilis. Štai ir visa naujojo laiko vaizdinija. Toks įspūdis, tarsi autorius, nuosekliai įgyvendindamas nereikšmingumo idėją, siūlytų sumažinti politines dabarties ambicijas, įdėmiau, blaiviau apsidairyti, atsikratyti romantinio šydo.

Tiesa, V. V. Stanioniui toks parodos stebėtojo požiūris kiek netikėtas. Jis teigė mąstęs apie kitus dalykus. „Gerai suvokiame, kad mūsų pasaulis yra neapibrėžiamas. Jis sudėtas iš nematomų dalelyčių. O gyvenimas – iš nejuntamų laiko žingsnelių. Kaip tad jį perteikti vaizdu, fotografija? Iš čia ir kyla užduotis atrinkti tuos kadrus, kurie yra tarsi atsitiktiniai. Tada jau nesvarbu, koks juose laikas – sovietmetis ar nepriklausomybė. Nes tai tik trumpas mirksnis, mažai kas pasikeitė“, – sakė pašnekovas.

Kaip sode žydi obelys
V. V. Stanionio tėvas buvo garsus tarpukario ir pokario Lietuvos fotografas, įsitvirtinęs ir Ukrainos fotomeno elite. Jis gimė 1917 metais Drisos (dabar – Verchniadvinskas, Vitebsko sritis) geležinkelio stotyje, tėvams grįžtant iš Rusijos. Dirbo buhalteriu Kaune, vėliau – Vilniuje. 1943-iaisiais susirgęs tuberkulioze gydėsi Alytuje. Laisvu nuo darbo laiku fotografavo. 1947 metais įsidarbino rajono laikraštyje, tapo žinomu fotografu. Dėl darbo krūvio V. Stanionio savijauta gerokai pašlijo, dėl to jis trumpam išvyko gydytis į Krymą. Grįžus į Alytų sveikata vėl pablogėjo, tad 1960 metais dar kartą ryžosi keliauti prie Juodosios jūros. Šįkart apsistojo Sosniako kurorte. V. Stanionis tapo sąjunginiu mastu garsaus Nikitos botanikos sodo fotolaboratorijos vedėju. „Kryme tėvas ir pasiliko iki gyvenimo pabaigos. Bendravo su įtakingais žmonėmis, mokslininkais, įgijo jų pripažinimą ir pagarbą“, – pasakojo V. V. Stanionis. Peizažinės tėvo fotografijos buvo rodytos Jaltos, Kijevo ir Maskvos parodose. Fotografas mirė 1966-ųjų gegužę Jaltoje.

Tada sūnui buvo šešiolika. LŽ klausiamas, ar iš tėvo paveldėjęs meninį pasaulį, pašnekovas atsakė neigiamai. „Amato jis man neperdavė. Juk dar buvau paauglys, galvoje – nei šis, nei tas, vėjai. Suprantama, technologinį nuotraukų atsiradimo procesą išmaniau nuo vaikystės. Čia man nebuvo jokių paslapčių. Tėvas namuose sukūrė tokias aplinkybes, kad visa šeima jam talkino. Įtraukė net mamą, – prisiminimais dalijosi V. V. Stanionis. – Ryškindavau juostas, plaudavau voneles, džiovindavau, karpydavau nuotraukas. Tačiau knapsodamas, nenorom. Tada man fotografija neatrodė kuo nors įdomi. Kaip sode žydi obelys, taip ir juostelė ryškėja – regis, viskas natūralu, suprantama, įprasta.“

Tėvo palinkėjimai
Tiesa, tėvo dovanotu nedideliu fotoaparatu Vytautas truputį fotografavęs, tačiau menininko aistra to nieku gyvu nepavadintų. „Užtat dabar pasiilgstu tėvo, regis, paglobočiau, pasiklausčiau patarimo“, – užsisvajojo V. V. Stanionis. Anot jo, Alytuje tėvas laikytas svarbiu žmogumi, nusifotografuoti „pas Stanionį“ buvo prestižo reikalas. „Jis priklausė miestelio šviesuomenei. Greta pašto viršininko, mokyklos direktoriaus, vykdomojo komiteto pirmininko, vyriausiojo gydytojo. Buvo tikras inteligentas – išsilavinęs, kultūringų manierų. Atvažiavęs iš Kauno, visada pasitempęs, su kaklaryšiu ir skrybėle. O kartu ir labai draugiškas. Prie plūgo jo niekaip negalėtum įsivaizduoti“, – šypsodamasis V. Stanionio portretą tapė pašnekovas.

Vytautas prisiminė, kaip tėvas, dovanodamas jam gaublį, sakęs: „Apkeliavau visą Lietuvą, o tau linkiu apkeliauti pasaulį. Labai norėčiau, kad taptum kino operatoriumi.“ „Matote - ne fotografu. Nes operatoriui atsiveria didesnės galimybės: filmai, režisūra, didelis kolektyvas. Svariau. O fotografas tik „čiakt, čiakt“, ir viskas. Fotografija tada dar nebuvo suvokiama kaip savitas menas. Ji labiau sieta su laikraščiais, spauda ir... uždarbiu“, – aiškino V. V. Stanionis.

Fotografijos trauką V. V. Stanionis pajuto paskutinėse mokyklos klasėse. „Lemtingos permainos manyje subrendo po tėvo mirties. Tada mus pasiekė atgarsiai apie Lietuvos fotografijos mokyklą, pamatėme Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus darbus. Ši karta pakėlė fotografijos prestižą. Ji ir paskatino mane rimčiau gilintis į šį meną“, – teigė pašnekovas.

Kažkokia lemtis
Dinastinis menininkų ryšys tarp Stanionių, sakykime, nesusiklostė sklandžiai. Tačiau likimas juos lietuvių fotografijos istorijoje susiejo kiek kitaip.

1946 metais Seirijuose Vytauto tėvas vykdė okupacinės valdžios užsakymą – fotografavo gyventojus Sovietų Sąjungos piliečių pasams. Norėdamas sutaupyti laiko, medžiagų ir juostelės, seirijiškius priešais baltą maršką jis sodino po du. Vėliau veidus iškadruodavo, nereikalingą foną nurėždavo. 40 kadrų juostelėje padarė paso nuotraukas aštuoniasdešimčiai žmonių. Darbų apimties būta didesnės, tačiau kitos juostelės mūsų laiko nepasiekė.

Apie tokią užduotį ir neregėtą fotografavimo būdą sūnus sužinojo tik 1984–1985 metais. Tada tėvo archyve aptiko juostelę su poromis sėdinčiais žmonėmis. „Ta vienintelė veikiausiai išliko dėl to, kad jos vienos būdamas vaikas nesudeginau. Kai tėvo nebuvo šalia, ant aukšto radome jo juosteles ir su vaikystės draugu kiek padegindavome. Kad viena išliko – kažkokia lemtis. Būtų likę daugiau – tikriausia nebūtų nė parodos „Nuotraukos dokumentams“, – svarstė V. V. Stanionis.

Rasta medžiaga jam pasirodė labai įdomi. 1987 metais Vilniaus dailės parodų rūmuose V. V. Stanionis ryžosi supažindinti žiūrovus su atradimu. „Istorija, kaip ištraukiau tėvo archyvus, yra neblogai žinoma, nenauja ir gana ilga. Kai pradėjau po truputį tuos archyvus rodyti, turbūt prasidėjo antroji jos dalis“, – teigė pašnekovas. Aptarinėjant parodą „Nuotraukos dokumentams“, kuri apkeliavo nemažai pasaulio, iškilo autorystės klausimas. Daug metų garbūs menotyrininkai aiškinosi, kuriam Stanioniui ją priskirti. „Nesakyčiau, kad tema išsemta, problema išnykusi. Tačiau pajutau norą nuo šios diskusijos atsiriboti, – sakė Vytautas jaunesnysis ir nusijuokęs pridūrė: – Išėjo taip, kad parodžiau iniciatyvą ir pats įklimpau į nesibaigiančią diskusiją. O gyvenimas tęsiasi, randasi naujos serijos, temos.“

2013 metais Kauno fotografijos galerija išleido albumą „Nuotraukos dokumentams/Photographs for Documents“. Dėl unikalios išvaizdos leidinys buvo įvertintas Lietuvos, Baltijos, Vokietijos knygų dizaino konkursuose, apdovanotas Arlio ir Paris Photo ‘2014 festivaliuose. O Paris Photo/Aperture fondas apdovanojo leidėjus tarptautinio konkurso Fotografijos metų knyga 2014 specialiuoju prizu. Palinkėjimas pildosi – sūnus su tėvo pradėtais ir paties autorizuotais, artifikuotais darbais tebekeliauja po pasaulį.