Tarp tuštumos ir tuštumos

Agnė NARUŠYTĖ

Prieš akis monotoniškai keičiasi vaizdai iš esmės nepasikeisdami: namo kampas, stulpas, kaimo gatvė, parduotuvė, medis, praeina žmogus. Kiekviename kvadrate – nykūs, neprižiūrėti ir jau prieš daugelį metų užmiršti provincijos pakraščiai. Nieko nematyto, nieko ypatingo – nieko fotografuotino. Bet Vytautas V.Stanionis fotografuoja. Ir tuo veiksmu neduoda ramybės: kas yra tikrasis ciklo „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ objektas? Su kuo atsisveikiname? Gal su apykreiviais pakelės stulpeliais, kurių juodus ir baltus dryžius neseniai kažkas perdažė? Gal su poreikiu pasistatyti „paprastos moters“ statulą reprezentacinėje, bet apleistoje miestelio aikštėje? Gal su tarybine šiukšlių dėže, kuri šiek tiek primena vazą gėlėms? O gal su vaikiška raketa oranžiniu smaigaliu? Ir kodėl atsisveikiname?
    Šie objektai — statiniai, reklaminiai plakatai, daiktai – mažų miestelių pilkumoje išsišoka spalva. Būtent spalva nutvilko atsisveikinimo mauduliu. O taip pat ji atskiria Stanionio fiksuojamus nykios kasdienybės vaizdus nuo sovietmečio nuobodulio estetikos (Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa, Algirdas Šeškus ir kt.) – anoji buvo sunkiai pilka, pro perryškinimo tamsą ir melancholijos rūką ten sunkėsi niaurus liūdesys. Stanionio pasaulis spalvotas, net ryškus, todėl ir „realistiškas“ – jis slepia nuotaikas ir tarsi objektyviai rodo daiktus. Bet spalvos sluoksnis apgaulingas – linksmos spalvos dengia aptriušusius, seniai nenaudotus statinius, lyg apgailėtinas mėginimas neužmiršti, išlaikyti, išsaugoti. Spalva – pastangos išlikti ženklas, be galo naivios pastangos. Daiktų spalva provincijos kasdienybėje yra nepažįstamas kitas, besišypsantis tipiškai debesuotą dieną.
    Fotografuodamas Stanionis tuo pat metu ir „atsisveikina“, nes visi tie keistai spalvoti daiktai dabar nyksta, juos pamažu keičia pilkas globalaus pasaulio santūrumas. Virš miestelių parduotuvėlių durų nebeliks to tiesioginio, nemeluojančio užrašo „parduotuvė“, jo vietą užims uniformuoti prekybos tinklų pavadinimai. Viskas bus suremontuota ir švaru, kartais net steriliai balta. Spalvos bus apgalvotos reklamos vadybininkų – tikslingos, reprezentuojančios, lygiai uždažytos ant naujų, o ne aptrupėjusių paviršių. Fotografas atsisveikina su praeities gyvenimu, kurio kūrybiškumo pėdsakai užsiliko tuose grubiai nuspalvintuose daiktuose ir jų aplinkos pilkumoje, atsisveikina su jo tikrumu, kuris užčiuopiamas tik tada, kai kažkas lieka netobula. Todėl statiniai ir nufotografuoti taip, lyg akis slystų pro šalį, nes ne į juos turime žiūrėti, o į juos pagaminusį gyvenimo būdą, kurio jau nebėra, gal tik šiek tiek užsiliko lyg retai skalbiamų, prarūkytų keliu pravažiuojančio kaimiečio drabužių kvapas. Daiktų spalvingas švytėjimas trapus, dažai jau lupasi, labai sunku užčiuopti praėjusio gyvenimo liekanas, labai sunku jį sulaikyti, kad apžiūrėtum. Taigi spalva atlieka dar vieną funkciją – ji slepia praeities gyvenimą, mėgina pritaikyti jį dabarčiai, bet jos pastangos apgailėtinos...
    Vis dėlto jeigu Stanionis žvelgia ne į, bet pro daiktus, kalbėdama apie juos tik sukiojuosi aplink. Ne jie yra tikrasis jo fotografijų objektas, jie tik užkliudo akį. Tikrasis objektas yra erdvė, arba tiksliau – tuštuma, plytinti šaligatvio ar gatvės pavidalu pirmame plane, padidinanti atstumą tarp mūsų ir to, ką pamatė fotografas. Fizinis atstumas reiškia ir emocinį atsitraukimą, stebint arba atsisveikinant. Bet tai – paprastasis vizualinio diskurso skaitymas. Tuštuma turi daugiau reikšmių, ji veikia. Skirdamas jai tiek daug vietos, fotografas parodo, kaip tuštuma yra įsiėdusi į jo stebimą gyvenimą, tai ji stumia jį į praeitį, atšaldo kvadrato erdvę, prarydama viską. Nudrengtas, nelygus šaligatvių betonas ar duobėtas kaimo gatvių asfaltas yra lyg dangtis, po kuriuo palaidoti prisiminimai, anas, tam tikromis aplinkybėmis apribotas Lietuvos gyvenimas, tikrai ne geresnis už dabartinį, bet savotiškai mielas kaip ir visi pasibaigę dalykai. Įsikūrusi fotografijų centre tuštuma stumia visus kitus kadro elementus į šalis, suardo kvadrato tvarką, destabilizuoja pasyvią provincijos egzistenciją.
    Ši tuštumos dinamika ir kuria atsisveikinimo diskursą. Tai nėra tuštumos, kurių neartikuliuotoje plynėje kažkas randasi, tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais ar pavaizduoti. Lietuvos provinciją užliejusios tuštumos yra barjeras, mintis į jų betoną atsitrenkia skaudžiai. Jos bežodės, beženklės ir beglobės, savo sunkia tyla užkrečiančios visą vaizdą. Regis, fotografo išvada gana liūdna – pasitraukus praeities gyvenimui, nieko nelieka. Betonas sunkus ir negyvas. Žiūrint kai kurias nuotraukas, atrodo, kad jis tuoj užtrauks visą kadrą, o stebintysis subjektas išvažiuoja nutiestu tuštumos keliu, kad niekada neatsigręžtų.
    Bet net ir ši niūri interpretacija neišsako tuštumos jėgos, atskiriančios, gniuždančios ir naikinančios objektus. Bet koks tekstas vaizdą supaprastina. Iš tikrųjų ryšiai tarp Stanionio pastebėtų ir į kvadratą sutalpintų figūrų yra iracionalūs ir intuityvūs. Jis pats sau pasižada: „Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti.“ Ir to pasižadėjimo laikosi. Žinoma, galima sakyti, kad, pavyzdžiui, sugretindamas merginos skulptūrą su tolumoje styrančiu gamyklos kaminu jis daro užuominą į lyčių studijų aptarinėjamas temas (gamtišką moteriškumą perveriantis industrijos falas), bet tokių ženklų nedaug. Ryšiai tarp nufotografuotų objektų nepaaiškinami, belieka tik klausytis žalio suolo, mėlynos šiukšlių dėžės, įstrižai nubėgančių ir susipainiojančių geležinkelio bėgių, baltai padažytų medžių kamienų ir kasdienybės nuobodulio sąskambio Kazlų Rūdos stotelėje. Tokiose erdvėse kartkartėmis pasirodantys žmonės – tik liudijimas, kad jos vis dar gyvenamos, kad praeitis dar ne visai praėjusi. Be šių sėdinėjančių, praeinančių ar pravažiuojančių figūrų (ką gi kitą jos galėtų veikti gatvėje?) tai būtų ne gyvenimo, bet muziejaus vaizdai.
    Taigi į ką žvelgia Vytautas V.Stanionis? Regis, lyg ir aišku, lyg ir nėra ką pridurti prie vaizdo, kurio tikslas – sulaikyti tai, kas išnyks, arba įprasta fotografijos misija. Ir vis dėlto pasikartodamos tuštumos įsteigia tarpus, kuriuose suvirpa būties pojūtis. Šios fotografijos – ne tik istoriniai dokumentai, bet ir egzistencinių išgyvenimų liudijimai. Jose užfiksuota būtis – kaip oras.