Fotovi(t)ražai (15)

Lietuva su fotografavimo klaida

Romualdas RAKAUSKAS

„Kompoziciją prie dvaro reikia nors bent šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas.“ Tik pasiėmę šitą autoriaus pateiktą žiūrėjimo raktą galime suvokti visą Vytauto V. Stanionio albumo „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ (Menininkų sambūris „Erdvės“, Alytus, 2008) prasmę. Nes neaiškumai keliaujant fotografijomis lydi nepasitraukdami.

Pirmiausia: su kuo fotografas atsisveikina? Kodėl atsisveikina? Pats atsisveikinimo žodis pilnas visokiausių grėsmių. Panašiai mus bandė išgąsdinti Aleksandras Macijauskas, išleidęs „Paskutinę knygą“, o dabar jau planuojantis parengti pirmąjį albumą po paskutiniojo...

Visą V. V. Stanionio savito fotografavimo esmę įžanginiame straipsnyje atskleidžia
menotyrininkė Agnė Narušytė: „Fotografas atsisveikina su praeities gyvenimu, kurio
kūrybiškumo pėdsakai užsiliko tuose grubiai nuspalvintuose daiktuose ir jų aplinkos
pilkumoje, atsisveikina su jo tikrumu, kuris užčiuopiamas tik tada, kai kažkas lieka netobula. Todėl statiniai ir nufotografuoti taip, lyg akis slystų pro šalį, nes ne į juos turime žiūrėti, o į juos pagaminusį gyvenimo būdą.

Dar daugiau aiškumo atsiranda perskaičius albumo pabaigoje įterptą gero stiliaus
autoriaus dienoraštį (retas fotografų užsiėmimas), kuriame įdomiais pastebėjimais,
išraiškingomis fotografavimo detalėmis, prasmingais pamąstymais apie naujojo gyvenimo sudėtingumus V. V. Stanionis tarsi sukuria vaizdingą ir nuoširdų dokumentinį filmuką apie 2003-2004 m. savo keliones po mažuosius Lietuvos miestelius.

Grįžkime prie pradžioje įvardytos fotografavimo klaidos, kuri pereina per visą albumą, paversdama jį žiauriai nepatraukliu besirengiančiajam pirkti visą Lietuvą ir žaviai patraukliu šiuolaikinio meno gurmanui. Stalkeriškai nykus matymas/vaizdavimas yra sovietmečio nuobodulio estetikos tęsinys, tik ryškiomis spalvomis padažytas. Anas nuobodulys buvo sunkus, slegiantis, ir jo sovietinę destrukciją A. Narušytė išgliaudė ir sudėliojo į fundamentalią daktarinę disertaciją, kuri neseniai pasirodė atskira knyga „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“.

Naujasis spalvotas V. V. Stanionio nuobodulys tik apsimeta esąs žaismingas. Giluminis jo poveikis toks pat gniuždantis: pasimetusi, sutrikusi, sustojusi, liūdnai kvėpuojanti Lietuva, spalvingais padažymais bandanti save apgauti/nuraminti, tarsi už tų žydiško mėlynumo durų būtų paslėptas ir viltingas žmonių gyvenimas.

Stalkeriškumo dvasią stiprina žmonių nebuvimas fotografijose. Gal tai irgi klaidos
filosofija? Pati stipriausia, vienintelė net penkių vyrų „perpildyta“ Žeimelio centrinės aikštės fotografija: susigūžęs ant dviračio priekyje ir tolėliau ant laiptų tokia pačia poza sėdintys vyrai, o ir likusieji vieningai skleidžia tokią stiprią depresijos ir nevilties energiją, kad ja užsikrėtęs nebeišsivaduoji iki pat albumo pabaigos.

Bet slegiančioji energija kažkaip magiškai džiugina sielą. Gal pajautimų sudėtingumu. Gal fotografijų gelmėje nugrimzdusių gyvenimų prasmingumu/absurdiškumu. Tos energijos nejaukume galime išgirsti sudėtingą, tarsi irgi destruktyvų, bet savaip žavų ir patrauklų netikėtų erdvių naujumu šiuolaikinės muzikos skambėjimą.

Žodžiais sunkiai įvardijamas grėsmingas Lietuvos ištuštėjimas plūsta iš visų albumo
puslapių. Sovietmečiu tuose miestukuose virė intensyvus gyvenimas, prasmingai slinko kasdienybės laikas su įprastais kasdieniškais įvykiais. Miesteliai buvo užpildyti žmonių šurmuliavimu, visokios mašinerijos judėjimu, šmirinėjančių vaikų gausa. Šiuo metu suzombėję, užkaltais langais ir durimis, kultūrnamiai anuomet skleidė gyvenimo pilnatvės šilumą. Dabar Juodupėje virš buvusio fontano tebestovinti cementinė darbininkės skulptūra tada šypsojosi visiškai natūraliai, o V. V. Stanionis rašo: „... Nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Stovi visa nušiuriusi ir kvailai šypsosi.“ Koks didelis sukrėtimas perėjo per mūsų gyvenimus ir kokia juoda dvasinė praraja atsivėrė, kad viskas, ne tik anoji cementinė šypsena, atrodo kvailai ir apgailėtinai. Kaip netikėtai, tarsi išskalbti baltiniai, susitraukė naujasis mūsų gyvenimas...

Daugelį tų pačių dabartinių miestelių ir man teko aplankyti. Bet jie būdavo sekmadieniniai ir atlaidų šventiškumo perpildyti. Todėl mano fotografiniuose matymuose Lietuva gražiai gyvybinga ir su jaunatviška perspektyva. Bet visiškai suprantu, kai V. V. Stanionis, stebėdamas išdailintas sodybas, sako: „... važiuojame, stebime, grožimės, bet fotografuoti nėra ko.“ Į klaidos pusę pakreipti ne visur, ne visada ir ne viską pasiseka.

Jeigu kas įtaria, kad V. V. Stanionis klastoja Lietuvą, tai smarkiai apsirinka. Jis sąžiningai dokumentuoja, pagal savo dvasines/kūrybines nuostatas suskaido miestelius į jam reikiamus fragmentus „su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu“. Stiprus ir vieningas pasakojimo audinys, gal ne visiems vienodai patrauklus, radikaliai ir originaliai sudėlioja dar nematytą šiuolaikinės Lietuvos dvasinį portretą.

Nykią albumo monotoniją sustiprina vienakryptis autoriaus požiūris, susikurta klišė, į kurią įspraudžiami visų miestelių vaizdai. Statiškas plačios kameros kvadratas, didžiąją fotografijos dalį atiduodamas tuščiam grindiniui ar sutrupėjusių šaligatvių mozaikai, irgi prisideda prie matymo suvienodėjimo, bet A. Narušytė šitame įžvelgia giliausias prasmes: „... tuštuma yra įsiėdusi į jo stebimą gyvenimą, tai ji stumia jį į praeitį, atšaldo kvadrato erdvę, prarydama viską. Įsikūrusi fotografijų centre tuštuma stumia visus kitus kadro elementus į šalis, suardo kvadrato tvarką, destabilizuoja pasyvią provincijos egzistenciją".

V. V. Stanionio miestelių pamatymai tikriausiai nustebintų daugelį ten gyvenančiųjų. Net pagarbiai pagalvojau apie Alytaus miesto savivaldybę, paskyrusią daugiausia pinigėlių šiam projektui, o radusią tik du pačius neišvaizdžiausius užkampius: priemiesčio aprūdijusių metalinių garažų virtinę ir pilką betoninę tvorą, slepiančią kažkokį nepažinų apskritastogį statinį. Ryškus kontrastas tvarkingai didmiestėjančiai Dzūkijos sostinei. Pasirodo, yra šiuolaikinių meninių pajautimų nestokojančių valdininkų. Kad daugiau tokių!

Rašinį pradėję nuo fotografo žodžių, jais ir užbaikime: „Jaučiu, kad šių vaizdų labai
pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.“ Po dešimties metų gerovės standartai dar tikrai mūsų neužpils, bet švenčiant šio albumo pasirodymo trisdešimtmetį, tikėkimės, kad aną cementinę šypseną pakeis visų juodupiečių ir kitų Lietuvos miestelių gerovės šypsena.

Nemunas
2008-12-11