Vytauto Stanionio kelionės po mažuosius Lietuvos miestelius

Ričardas ŠILEIKA

Liudiju: Vytautas Stanionis, gyvenantis Dzūkijoje, Ulonų gatvėje, (būtent dėl šios priežasties vienai degtinės rūšiai irgi suteiktas Ulonų pavadinimas) yra pilnos sąmonės, galvos nepametęs. Jis tikrai nedalyvauja perversiškoje Lietuvos nacionalinio muziejaus inspiruojamoje foto-akcijoje

„Lietuva – tai aš. 2000-2001“.Fotografo V.Stanionio šviežiausia serija „Fotografuota Lietuvoje“ niekaip nesusijusi su minima akcija. Vytautas dirba sau (turi ir savo ateljė), o ne nemirtingam kultūros paveldui. A propos, nors fotomenininkas aukso raidemis ir neįrašytas į storulį katalogą „Kas yra Lietuvoje 2000“, jis garantuotai įamžintas – užmaskuotais slapyvardžiais – Jurgio Kunčino romane irgi novelėse.

Stanionio Lietuva – ne iš žvirblio ir ne iš varnos skrydžio, nespalvota šiais spalvingėjimo ir visuotinio blizgėjimo laikais, kasdieniška, padremžta, nedemonstruojanti nei randų, nei silikoninės tuštumos, dar nesuniveliuota ES. Nei dainuojanti, nei besimeldžianti, nei gerianti. Fotografijų autorius mūsų gyvenviečių nereprezentuoja, nerodo jų prašmatnių savivaldybių, dar ištaigingesnių mokesčių inspekcijų ir Sodros bildingų, bankų neoarchitektūros, aplenkia emocijom ir ašarom šlakstytus prikeltus iš numirusių bei naujai suremtus obeliskus. Ne jo reikalas buvo surinkti lankytinų vietų abrozdėlius. Todėl aišku, kad šioms Stanionio fotografijoms jokiais būdais nelemta tapti populiariomis, chrestomatinėmis, nes jos yra nieko necharakterizuojančios, neapibrėžiančios, nedeklaruojančios, t.y. socialiai neangažuotos. Drįstu sakyti, intymios, individualios identifikacijos savotiškos enigmos.

Regis, toks paprastas ir neįnoringas pavadinimas „Fotografuota Lietuvoje“ yra neapibrėžiamas. O neapibrėžiama yra laisvė: jausti savy lengvus vėjus, eiti, važiuoti, gerti, kas tave supa, klausytis, matyti viską ir trupučiuką (kai ką) pasilaikyti sau. Parsinešti iš kelionių apsvaigusią kamerą (Jonas Mekas sako, kad vaizdų tikrai nebus per daug). „Procesas man asmeniškai labai svarbus. Tai, ką išgyveni fotografuodamas, matydamas, komponuodamas, jausdamas tą visą aplinką, kai viskas aplink tave kažkokiu būdu sukasi, tai viduje išgyveni tokį didelį kažkokį“.

Vizituodamas miestų ne tik pagrindines arterijas, bet ir periferiškesnius plotus, Vytautas viską rėpia savo (kameros) įdėmiu, giedru, kartais kontempliatyviu vyzdžiu. Jis negadina parako be reikalo, jei čiumpa, tai čiumpa prabėgančią katę už uodegos, pakelia parvirtusį (šliaužiantį) fotogenišką šešėlį. Jis veikia neskubrom, be išankstinių nusistatymų, tirdamas tą bendrą ir niekieno (fotografinį) lauką, modeliuodamas jo sandus pagal savo vidines matricas. Ir geografiniai, taškai pavyzdžiui, Veisijai, Raudondvaris tampa jau Stanionio Veisijais, Stanionio Raudondvariu, kuriose tvyro reminiscenciškos esencijos ir vangoko laiko slinkties pilna esatis, kurioje tokie paprasti, todėl tikri – čiabuvių ne(be)pastebimi – dalykai.

Eglė Jaškūnienė, kalbėdama apie šį Vytauto Stanionio ciklą, tikino, kad tai fragmentai. Tačiau „kiekviena fotografija yra ne tik fragmentas, jos emocinis svoris priklauso nuo to, kur ji įsiterpia“ (S. Sontag).

Viešam (žiūrovo) žvilgsniui indentifikuoti autoriaus nufotografuotą vietą (miestą) padeda viso labo tik užrašytas pavadinimas. Tik. Jokių dažnai eskaluojamų įvaizdžio stereotipų, visuotinai suformuluotų atrankos taškų. Stulpas vėliavai – tai Rokiškis, polietileno plėvele aptrauktas šiltnamis – tai Pandėlys, stulpai tarpunamy – tai Švėkšna, kelio ženklas ‘‘Eismas draudžiamas‘‘ – tai Simnas, stotelėje sėdinti ir nosį šnirpšianti moteris – tai Panevežys, traktoriaus kabina – tai Vilkaviškis, pagyvenėlis dviračiais užstatytoj aikštelėj – tai Biržai, tuščias reklamos skydas – tai Klaipėda. „Kai pradėjau važiuoti per Lietuvą, dar nebuvau matęs Roberto Franko garsiosios „Amerikiečių“ serijos, bet buvau skaitęs, kad jis, gavęs Guggenheimo stipendiją, fotografuodamas keliavo per visas Amerikos valstijas. Tad važiavau su Franku galvoj, manydamas, kad galima šitaip, mažais masteliais, nebūtinai per Ameriką, galima per Dzūkiją, galima per Lietuvą važiuot“.

„Žmonės įtariai žiūri į žmogų su fotoparatu. Na, labai lengva fotografuoti Vilniuje, prie Aušros vartų, kur gali apsimesti vokiečių turistu, būti tokiu pačiu, čia žmonės pripratę, o atokiau – jau tokie klausimai: tai kas čia bus, kam to reikia?“

Sykį Zarasuose Vytautą, viešai „bevagiantį“ miesto vaizdą, isterijų pamazgom apipylė ir įniršio pūliais apdrabstė kažin kokios vietinės skaistyklos darbuotoja (sargė). Dar laimė, kad neiškvietė, kokio apsaugos būrio. O patirtą stresą reziume piliule apmalšė Susana Sontag: „Pirmoje fotografinės kultūros pakopoje esančių žmonių vizualiam skoniui būdinga, kad atvaizdas apibrėžiamas kaip tai, kas gali būti pavogta iš savininko“.

Taip, Stanionio fotografijose aiškiai regimi ir nūdienos Lietuvos kaitos ženklai. Skaitantieji vien šio vizualaus sluoksnio informaciją, gali susekti šalies gyvenimo slinkties algoritmus, permainų tatuiruotes provincijos kraštovaizdyje (nauja telefono būdelė, reklaminės afišos). Tačiau ko Vytauto fotografijose daugiau – dokumentikos ar estetikos? Visgi jis nedokumentuoja, bet ir nedaro meno. Anot jo paties, įtempia klausą, stengiasi atpažinti ir surinkti savas vaizdų ir formų kombinacijas – kaip kad vaikas susirenka savo žaislus. O kaip jas atpažinti tose nebūtose erdvėse, neatsimenamose situacijų sprendimų užuominose ar fragmentuose, kurie tiesiogiai nėra susieti su tavimi? Matyt, įvyksta tai, jog ne vieta svarbiausia, svarbiausia tavo būsena. Vytautui tikrovės nereikia prisijaukinti, tereikia būti laisvam ir atviram. „Ir nepaprastai svaigus procesas, kadangi esi laisvas, dirbantis, neturintis įsipareigojimų kažkokioj tarnyboj. Tai yra ne tai, kuomet išeini po darbo ir truputį „pafotkini“, ar sekmadieniais. O čia išvažiuoji ir žinai, kad trys, keturios, penkios dienos yra tavo dispozicijoj. Ir ne vien fotografavimas, pati kelionė, bet ir mąstymas: dar kažkokios mintys pasilieka užrašuose, dienoraščiuose“.

Nūdiena nebeįmanoma be reklamos, kurios teigiama religija yra visagališkai paprasta: gyventi, vadinasi pirkti ir naudoti. Gali, žmogau, išvengti totalaus audio ir videoreklamos teroro, bet niekur nepabėgsi iš autobusų stotelės, kurioje įmontuotas „Zigmo žuvų“ skydas. Gamintojams ir platintojams begal svarbu pranešti apie brukamos prekės „visavertiškumą“ kuo platesniam galimų (būsimų) vartotojų ratui. Ši vaizdų implantacija į miestų, o ypač miestelių peizažų savastį, be abejo sulauks ne tik neigiamos ir ne tik teigiamos reakcijos. Savo fotografijose Vytautas Stanionis labai blaiviu žvilgsniu reklaminius fetišus inkrustuoja į esamą miesto vizualųjį kontekstą. Minimą fotografijų bloką autorius, nors ir su abejonės gaidele, vis dėlto įtraukė į savosios Lietuvos vaizdiniją.

Geografine Lietuvos tema Vytautas Stanionis mūsų kritikų būtų, įtariu, šlietinas prie miestelių ir bažnytkaimių fiksuotojų (kokios beviltiškos pastangos gelbėti, t.y. fotografuoti, kas dar likę, kai tikroji gyvenimo tiesa yra viskam nykti ir sunykti, išblukti, suirti, sudūlėti) Vytauto Balčyčio ir Alfonso Budvyčio. Tačiau taktika, metodika ir tikslai visiškai nelygiareikšmiai (netgi jeigu plaučiuosna tas pačias šventas dulkes traukė). Tų dviejų miestelininkų duetas atsitolina, žvelgia panoramiškai ir romantizuotai. Stanionis žengia vidun ir klimpsta gilyn. „Vaikštau, žiūriu, kas man skamba ten, kas neskamba. Aš suprantu, jeigu būčiau žurnalistas, na, objektas būtų paminklas, tai bet kokia kaina tektų tą paminklą profesionaliai padaryt. Bet man tegu būna nors dešimt paminklų tame miestelyje, tačiau jeigu regiu, kad tuo metu šviesa nesuteikia gyvybės, kurios norisi, tai aš važiuoju tolyn“.

Per vienerius metus, per vasarą, per tris mėnesius Vytauto apšuoliuota visa šalelė, tiesa, nespėta Pietryčių Lietuvon, Šalčininkų rajonan. Bet Žemaitijon, Aukštaitijon net po dusyk nukakta. Dzūkiją jau ir ankstesniais metais yra išmataravęs skersai išilgai. „Važiuoju ir fotografuoju – kaip noriu, kaip matau, kaip jaučiu, kaip ten viskas sukasi, kaip kokios vidinės energijos eina“. Mosėdyje akmenys jam pasirodę per daug racionalūs, o apsilankymas Orvido sodyboje nuteikė viltingai: čia dar būtinai sugrįšiąs. Vilkija Vytautui buvo neeilinė sakrali vietovė, kuri persmelkė jo pasąmonės sluoksnius suasmeninto būtojo laiko išlydžiais: čia prosenelių, senelių žemė, čia tėvo vaikystės zona. Buvo gyvenviečių, kur žvilgsnis nuslysdavo nieko neužkliudydamas. Nuojauta šnabžteldavo, kad čia neverta gaišti laiko. Taigi šiose kelionėse patyrė, kur nebeužsuktų, jeigu tektų darsyk leistis į panašią piligrimystę. O grįžęs į Alytų, jį lyg naujom akim išvydo, koks fotografiškai neblogas miestas: tiltas, Nemunas, netikėti pastatai. O gyvendamas apsipranti.

Nemunas, 2001. Nr 6