Sukdamas ratus fotografo Vytauto V. Stanionio Lietuvoje
Ričardas ŠILEIKA
 
Mygčioti ir glostyti
 
Kas šiais laikais vienija rašantįjį ir fotografuojantįjį? Mygtukai. Jų spūsčiojimas. Užrakto paleidimo mygtuko ir kompiuterio klaviatūros mygtukų.
Nors pagalvojus apimčiau, tai visut visas šiandienos pasaulis yra mygtukų mygčiojimas.
Todėl glostymas vis labiau darosi rudimentinis (atavistinis?) sentimentinis perversijos veiksmas.
Dar fotografuojantįjį ir rašantįjį sieja mąstymas ir jausenos, išgyvenimai.
Taigi ir vaizdas, ir tekstas daugeliu atvejų – o gal ir visais – yra brandesnis, sakysiu, kokybiškesnis, kai kūrinyje sumaniai, sakysiu, talentingai įlydyta ir mąstoma, ir jaučiama. Vytauto V. Stanionio fotografijos būtent ir yra tokio liejinio prabos.
 
Iš /pa/sirinkimas
 
Vytauto „Atsisveikinimo vaizduose“ svarbių svarbiausia yra neerzeli vietų egzistencija, apčiuopta visuma, blaivi žiūra ir protingai intuityviai išsirinktas tas vienintelis vaizdas, tie vieninteliai kadrai, kuriuose labiausiai sukoncentruoti pasirinktos vietos ir laiko - būtojo esamajame ar esamojo būtajame, ar netgi esamojo būtajam (naudininko linksnis) - geriausi atitikmenys. Vytauto fotografijose pasakoja, kvapus ir spalvas, nuotaikas kuria ne žmonės, o jų gyvenama, gyventa, užgyventa (galų gale nugyventa) aplinka. Kitaip sakant, sociumas. Prigesęs (prigedęs), mirkte įmirkęs to, kas bendrai (iš)gyventa, atsiminimais, nūnai balzamuotas nežinia.
 
Pasitikrinimas baime
 
Žiūrėdamas Vytauto V. Stanionio „Lietuvą. Atsisveikinimo vaizdus“ žinau, kad nebeišgyvenčiau. Įblokštas atgal į savo Kupiškį, į savo Ukmergę, į savo Jonavą, į savo Radviliškį. Nes pernelyg įjunkau į mobilų, išblaškantį, neleidžiantį savęs iš/jausti sostinės šurmulyną. Visuotinas didmiesčio triukšmas prigesina egzistencinį nerimą, giliąsias pajautas. Dar svetimesnė ir nerealesnė tau mirtis. Daugelis iliuziškai susikuria apgaulę, kad nuo pavojų ir nuo užpuolusio kaimynų šuns tave apgins NATO, o išalkusį pamaitins ir pašalpą suteiks Europos Sąjungos ekonominė bendrija.
 
Atsakymas pačiam sau
 
Ar įmanoma viena akimirka, viena šešiasdešimtąja ar viena šimtas dvidešimt penktąja sekundės dalimi regima padaryti sava? Nežinau, ką atsakytų Vytautas. O aš atsakyčiau: taip! (ir parašyčiau spontanišką šauktuką). Nes akimirka gali atpirkti (atperka) ištisus metus. Ištisą dešimtmetį. Prisimenu lenkų rašytoją Witoldą Gombrowiczių, nuo 1939 iki 1964 metų gyvenusį Argentinoje. Štai fragmentas iš jo 1963 metų dienoraščio. „Balandžio aštuntoji. Uostas. Kavinė uoste, visai šalia baltojo milžino, turinčio mane pasiimti, – stalelis priešais kavinę, draugai, pažįstami, sveikinimai, glėbesčiavimaisi, na, laikykis, nepamiršk mūsų, perduok linkėjimus... ir iš viso to tik viena nebuvo mirę, vienas mano žvilgsnis, kuris dėl nesuprantamų priežasčių liks mano amžiams, būtent tas, kai visiškai atsitiktinai žvilgtelėjau į uosto vandenį, vieną sekundę mačiau akmens sieną, žibintą ant šaligatvio, šalia stulpą su skelbimu, tolėliau siūbuojančias valtis ir laivelius, žalią kranto juostą... Štai kaip man baigėsi Argentina: vienu nereikšmingu, išsiblaškiusiu žvilgsniu pirma pasitaikiusia kryptimi: žibintas, skelbimas, vanduo – štai kas amžiams susigėrė į mane.“
(Witold Gombrowicz, „Dienoraštis“, T. III)
 
Reflektuotinos temos
 
Vartant, žiūrint Vytauto V. Stanionio knygą „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“, klasifikuojasi tokios reflektuotinos temos:
a) kelio fotografija. Apie ją kalbėjo ir mintijo patsai autorius. Kaip savo dvasinį bendrininką minėdamas amerikiečių fotografą Robertą Franką. Vytautas akcentuoja, kad būtent kelio, o ne kelionių. Tai liudija ir knygos pabaigoje publikuotas Vytauto dienoraštis. Nors kelionės termino, manding, neverta sergėtis. Tai gana plačiagamė prasmių išraiškos apibrėžtis. Kaipmat mano mintyne sušvytuoja Federico Fellini filmas „La Strada“, Jurgio Kunčino romanas „Kasdien į karą“, menininko Gyčio Skudžinsko paroda instaliacija „Traces“.
b) vieta ir vietos. Stabtelėjimo vietos ar vietų pasirinkimas ir jaukinimasis. Labai neatbrėžiama, ar vietą renkasi pats Vytautas, ar jį patį įsivilioja tam tikros vietos apriorinės traukos mechanizmas. Kad yra vietų, kuriosna autorius baudžiasi dar sugrįžti, ir kad yra vietų, kurios iš pirmo sykio atbaido visam laikui, vėl sužinau iš jau minėto dienoraščio. Tad šią temą derėtų plėtoti toliau: apie fotografo aptiktų (išvystų) ir jau užfiksuotų vietų kokybę ir vienatiškumą.
Čia prisimenu fotografo Alvydo Lukio, nesvarbu, kad tuomet sėdėjusio prie alaus bokalo, pasakytą tokią mintį: reikia išvažiuoti, pagyventi kitur, bet kurti turi Lietuvoje. Prie šios jo išvados suklusau ir po kelių minučių tylėdamas pritariau.
Taigi kas gali būti esmingiau, nei bulvei augti savo vagoje. Todėl Alfonsas Būdvytis tobulai fotografavo tas bulves, tas pupas. Todėl po savo kambarį su fotoaparatu sukiojosi Raimondas Urbonas. Todėl savo Lietuvą, bet ne savo Braziliją ar Argentiną fotografuoja ir Vytautas V. Stanionis.
c) tuštuma ir jos dinamika. Apie tai knygos įvade samprotauja Agnė Narušytė. Nors čia ji, aišku, kalba apie fotografo pasirinktų vietų, ištiktų esamojo būtojo laiko kaitos, nyksmą. Nors man asmeniškai ši vadinamoji tuštuma yra pati tikriausia gyvastis, labiausiai gelianti mūsų, gyvenančių ne ten ar nebe ten, gilumines jausenas ar išjautas. Todėl nėra reikalo gąsčioti dėl Agnės įvardytos tuštumos.
d) kompozicija, kurią „7 meno dienose“ apie Vytauto V. Stanionio fotografijas rašiusi Lina Jakeliūnaitė įvardijo absoliučiai palaidai – savita. Ačiūdie, kad, man kalbantis su Gintautu Trimaku apie „Atsisveikinimo vaizdus“, jis suteikė aiškumo. Mat Vytauto fotografijų kompozicija neužsklendžia, neužrakina kadro, kaip įprastai atsitinka, todėl taip be galo sklandžiai žiūrovų akys gali pereiti (perslinkti) nuo vieno vaizdo prie kito.
e) spalvinis ženkliškumas ir išskirtinumas, taip pat bespalvystė (nesukluskit pašaipiai: tik iš pirmo žvilgsnio skamba paradoksaliai) Vytauto V. Stanionio spalvotose fotografijose.
f) nevisuotinis fotografuojamojo reikšmingumas, pilkosios kasdienybės sureikšminimas ir jos reprezentacija. Čia jau mintys ir kalba megztųsi apie mūsų sąmonėn sp(r)audžiamus naujuosius sakralumo (šį žodį netgi būtų tiksliau rašyti kabutėse) ženklus.
 
Savastis
 
Kodėl man patinka Vytauto „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“? Todėl, kad gyvenu ne Vilniuje, o prie Žaliųjų ežerų, Verkių regioniniame parke, kur pro langą regiu ne betonsienę, o pievą, keturis beržus, kuriuosna su kaimynu įkėlėm inkilus, klevą ir obelis. Kur pro langą matau Ziboldo obels uogelių atlėkusį palesti gausų svirbelių būrį, didžiosios bajorės sėklas skabantį kikilį, vienas kitą besivaikančius kėkštą ir kėkštę. Kur vieni pasimėgaudami apšneka savo artimą, kur (sk)leidžia paskalas. Kur rutuliojasi labiau laukinis, palaidesnis gyvenimas. Todėl, kad esu gimęs ir augęs lauko dirvožemyje, o ne vazonėlyje. Galų gale, kad pažįstu „saliarkos“, siloso, paplėkusio šieno, nevėdintų spintų, tik ką pamelžto pieno kvapą.
 
Pabaigos citata
 
„Amžinybė neturi ir negali turėti jokios sentimentalinės vertės; dėl to ji nežadina smalsumo, ir negalima ja susidomėti, dėl to ji su niekuo nepalyginama. Laiko suėsta drebanti ranka yra nepalyginamai daugiau negu amžinybė.“
(Alfonsas Nyka-Niliūnas, iš 1967 metų dienoraščio)
 
Kulturpolis.lt
2009-03-17