Pasakojimai apie Lietuvą
Gytis SKUDŽINSKAS

Po spalvinga autentika

Neatsitiktinai pirmame sakinyje pavartotas žodis “spalvinga”,  iškart implikuojantis paviršinio efekto ir reklaminio rėksmingumo  vaizdinius.  Tačiau V.V.Stanionio spalvingumas turi kitas nuostatas  ir informacijos  sluoksnius.

Visų pirma autorius  ilgai praktikavo nespalvotąją fotografiją, o  spalvą prisijaukino  tik pastaruosiuose cikluose. Intensyvi ir sodri spalva – ne  priemonė,  sustiprinanti fotoatspaudo atpažįstamumą, bet pagrindinė kompozicijos  ir vizualinio pasakojimo veikėja. Kaip pastebėjo Gintautas Trimakas:  “Visi  fotografai, prieš tai fotografavę nespalvotai, spalvotoje  fotografijoje ieško  stiprios spalvos, ji padeda suformuoti kompoziciją  ir aiškiai išsakyti mintis  (...) Vytauto fotografijoje autentiška  mažų miestelių spalva, namo sienų  koloritas būdingas tai  vietai ir susiformavęs neatsitiktinai, o laikui bėgant.  Deja,  tokį autentišką koloritą miesteliai pamažu praranda”.

V.V.Stanionio spalva nugali vikšraitišką provincijos  neviltį ir  sukuria idilišką išeinančio sociokultūrinio paveldo  paveikslą. Užuot mėgavęsis  socialiai aštriu ir suvokėją  supurtančiu periferijos gyvenimu, autorius savo  atspauduose į  visumą sujungia miestelio grindinio pilkumą, reklaminio skydo  fragmentą ir vaiskų suklypusio namelio mėlį. Galime tai pavadinti  Stanionio  kodu. Kodu, padedančiu sukurti estetiškai paveikų  ir mentališkai turtingą  vizualinį pasakojimą.

Kompozicinių  ir koloristinių sprendimų padiktuotas pranešimas turi  ir kitą,  dar svarbesnę informacinę reikšmę.

Rodo vienovę  skirtybėje

Stulbinamai taikliuose ir sąmonigai  šiek tiek neišbaigtuose  atspauduose gausu informacijos. O juk  informacija visuomet buvo neatsiejama  fotografijos savybė.

Dar daugiau. V.V.Stanionis sugeba ne tik išryškinti  elementarų  paviršutinį informacijos sluoksnį, bet perteikti  ir tai, kas iki tol, atrodo,  buvo nepastebima, – pačią čia  ir dabar kintančio gyvenimo esmę, kasdienybėje  egzistuojantį,  bet neartikuliuotą permainų turinį. Ir, kaip teigė autoriaus  kolega ir bendražygis G.Trimakas: “Vytautas nepasiduoda tiesioginiaim  dokumentavimui, jo fotografijose informacijos labai daug, bet  ta informacija ne  visada iki galo išsakyta, ji paliekama ir šalia  kadro, yra aiškiai nujaučiama.  Tokį informacijos kiekį suvaldyti  gali tik labai aukšto meistriškumo  fotomenininkas”.

O informacija, plytinti atspaude ir šalia jo, ne tik  konstatuoja  tiesiogines nuorodas, bet kartu ir provokuoja diskusijai  apie globalėjantį ir  komercializuotą pasaulį, apie kultūrinę  niveliaciją ir savasties  išsaugojimą.

Ciklo  “Atsisveikinimo vaizdai” pavadinimas nurodo autoriaus  nusiteikimą  diskusijų neaštrinti ir lyg Don Kichotui nekovoti su vėjo malūnais,  bet pagarbiai ir subtiliai išsaugoti situacijos įtampą. Kintanti  socialinė erdvė  be jokių skrupulų keičia ir kultūrinę periferijos  aplinką, žmonių elgesį. Ribinę  situaciją tarp vakar ir rytoj  V.V.Stanionis stebi iš aukšto rakurso, bet ne tam,  kad tarsi  žvelgtų iš aukščiau, bet, kaip teigė pats autorius, “...tiesiog  norisi  geriau matyti visa, kas vyksta. Ką veikia, kaip vaikšto  žmonės, katės, šunys ir  kiti gyvi šios žemės sutvėrimai.  Smalsu, kas yra kiemeliuose, kokie sudėti  daiktai, kokia jų  tvarka...”. Tvarka, būdinga tik šią permainų kupiną akimirką,  leidžia žingeidžiam, bet neagresyviam stebėtojui sukurti paveikius  ir  antropologiškai svarbius atspaudus. V.V.Stanionis neatskiria  gražaus nuo  bjauraus, svarbaus nuo menko, o rodo vienovę skirtybėje  ir taip sukuria  šiandienos pulsu tvinksinčius laikmečio dokumentus.

Provokuoja permąstyti kartu

Dar daugiau  informacijos, plytinčios už kadro zonoje, kitame cikle  “Gyvenimai”.  Čia autorius pasitelkia kelių, o tiksliau – trijų kadrų seką.  Sudėlioti vizualiniai dėmenys tarpusavio santykiu iškelia hipotezes,  kurių  tikrinimas ir įrodymas priklauso ne tik autoriaus, bet  ir suvokėjo  kompetencijai.

Ir toliau reflektuodamas  permainų situacijos esatį V.V.Stanionis  pasitelkia kinematografinę  estetiką, bet jungtis atspauduose labiau numanoma ir  tvyranti  ore kaip bendros šiandienės patirties vardiklis. Autorius greičiau  ne  deda lygybės ženklą tarp dviejų šalia esančių atvaizdų,  bet daro apskaičiuotą  šuolį. Gyvenimai, papildantys vieni  kitus ir hipertekstualiai besisiejantys  tarpusavyje, verčia ieškoti  visumos besiskaidančiame ir fraktališkai vėl  susijungiančiame  pasaulyje.

Ne veltui V.V.Stanionio fotografijos  neretai įvardijamos  subjektyviąja dokumentika, nes pasakojamos  istorijos nesiekia apibendrinti,  smerkti ar šventinti, greičiau  tai siekis kartu permąstyti ir įprasminti esamojo  laiko situacijas.

Nors, atrodo, V.V.Stanionį galime priskirti humanistinės  fotografijos tradicijai, kartu su pagarba žmogui jo atspaudai  kupini ir  situacijos analizės. Šios dvi viena kitai prieštaraujančios  ir nesuderinamos  paralelės paklūsta bene vienintelei vizualinės  raiškos formai – fotografijai,  efektyviai leidžiančiai mums  gyventi su šiuo prieštaravimu. Juk, kaip teigė  fotografas Levis  Hine: “Jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų  visur tampytis fotoaparato”. Fotoaparatas įgalina pasisavinti  nesikišant ir  papasakoti nepasisavinant.

Durys
2007-06-27