Diagnozė - gyvenimas  be pakitimų
Alfonsas ŠULIAUSKAS

Lapkričio  15-tą dieną Mažojoje galerijoje buvo atidaryta alytiškio  fotografo  Vytauto V.Stanionio darbų paroda "Lietuva. Atsisveikinimo  vaizdai".

Sakoma, o, be to, žmonijos  vystymosi istorija tą patvirtina, kad gyvenimas  vyksta tarytum  laiko ratais, vis atnaujindamas prieš kurį laiką jau buvusius  reiškinius. Vėl ir vėl grįžta jau išbandyti veiksmai, įstatymai,  mados, ligos,  karai, pakilimo ir nuopuolio apraiškos. Tiems patiems  dalykams sugalvojami nauji  pavadinimai, formos ir spalvos. Kiekvieno  laikmečio žmogus sprendžia tas pačias  neišsprendžiamas egzistencijos,  gyvenimo prasmės problemas, stengiasi įspėti  anapus esančio  gyvenimo paslaptis ir ... po savęs palieka tą, taip atrodytų,  nepakartojamą savo gyvenamojo laikotarpio aplinką - darbus,  daiktus, namus,  gamtą. V.V.Stanionio darbai, iš pirmo žvilgsnio,  dvelkia lyg kažkokiu  liūdesiu, nostalgija, netgi atrodo kaip  savotiška charakteristika tarp konkrečių  daiktų gyvenusio  ir savaip atrodžiusio žmogaus. Jeigu dar pridėsime, kad toje  konkrečioje aplinkoje jauti to žmogaus mintis, tai, neabejotinai,  autoriaus  darbų visumą galėsime pavadinti tipiška, labai būdinga  konkrečiai, šiuo atveju  Lietuvos, panoramai, su iki skausmo  pažįstamomis namų, kelių, įvairių daiktų  detalėmis. Pirmiausia,  aišku, reikėtų pabrėžti, kad tos detalės, deja, nėra  pagiriamasis  žodis mūsų tam tikro laikotarpio gyvenimo būdui, veiklai,  atsakomybei  prieš save ir prieš tuos, kurie mato ir matys mūsų darbų pobūdį  ir  rezultatą. Kiekviena tauta, valstybė, nestokoja savo istorijoje  ir pakilimų,  ir nuosmukių, nestokojome tos patirties ir mes,  tačiau retai kuris menininkas  nėra optimistas, jis net pačiuose  juodžiausiuose debesyse sugeba įžvelgti  nušvisiančios saulės  takelį ir tuo nori įtikinti kitus. Manau, kad toks  optimistas  yra ir fotografas V.V.Stanionis, sugebantis griuvenų, išklaipytų  šaligatvio plytelių, apipelijusio, šimtą kartų perdažyto  kartono draiskaluose,  tarp surūdijusių šiukšliadėžių, apleistų  garažų ir skylėtų šiferio stogų  įžvelgti ne tik degradavusių,  nuo alkoholio apsvaigusių svyruojančių lietuvaičių  figūras,  bet ir vaikų šypsenas, bažnyčios bokštą, saulės nutviekstą  moters veidą  ir jos kiemą, labai konkrečiose mūsų prisikentėjusios  tėvynės vietose. Autorius,  gal ir su skaudančia širdimi, vis  dėlto pabrėžia, kad tai mums brangu - tai mūsų  kūdikystė,  prabėgusi vaikystė, branda ir gyvenimo kelias į begalybę. Visa  tai  pateikta ne tik žiaurokos gyvenimo tikrovės vardan, bet  ir su didele meile, ir  profesiniu meistriškumu. Tai fotografijų  paroda, skatinanti pajusti, galvoti,  prisiminti, šyptelėti ir  susigūžti, apsidairant, ar nieks nemato... Tai  paroda, verčianti  stabtelėti ir giliai susimąstyti, o ne lengvabūdiškai  šyptelėti...

Druskininkų naujienos
2008-11-28