ALYTAUS FOTOGRAFIJOS VINGIAI

        Retas kuris miestas, išskyrus Vilnių, gali pasigirti gerai ištirta miesto fotografijos istorija. Dzūkijos sostinė gali, nes šiemet išleido net porą gražių ir solidžių fotoalbumų – „Alytaus albumas 1919 – 1940“ ir „Vytautas Stanionis. Fotografijos 1945 – 1959“. Kuo jie skiriasi, o kuo panašūs? Pirmąjį išleido Alytaus sambūris „Erdvės“, antrąjį – vilniškės „Baltos lankos“! Spaustuvės irgi skirtingos – „Sapnų sala“ ir „Vilspa“ (Vilnius). Bet abi knygos panašaus formato ir geros spaudos kokybės. Abi knygos gražiai susiklosto į vieną laiko tiesiąją, bet pirmoji – tik apie Alytų, o antroji – žvilgsnis į visą Dzūkiją. Simboliškai jas jungia trys merginos iš „Alytaus albumo“ viršelių (1932 m.), V.Stanionio knygoje lyg ir pavirstančios „Trimis gražiomis moterimis“ iš 1958 m.

        Sieja albumus ir Vytauto Stanionio sūnus Vytautas – fotomenininkas, žinomas toli už Lietuvos. Jis abi knygas sudarė ir išleido į gyvenimą, palydėdamas geru įžanginiu žodžiu.

„Alytaus albumą“ autorius man yra rodęs prieš daugelį metų, tada buvo be galo smalsu šniukštinėti po senojo Alytaus vaizdus, daugiausia surankiotus iš senųjų alytiškių fotoalbumų, bet kartu su autoriumi palinguodavome galvomis: „Kas gi išleis?“ Sudarytojas nenusiminė, sulaukė paramos ir fotografijos istorijos bumo. Jau nueinantis literatūros istorijon Jurgis Kunčinas atveda mus prie Alytaus istorijos šaknų: „Ir slenka pro vaiko akis kadaise gyvenusių senolių, bočių, dėdžių ir tetų gyvenimas. Vaikas ima suvokti, kad ir prieš jį šioje žemėje buvo įdomu, sunku ir puiku gyventi, kad laikas niekada nesustoja“.

Ar ne taip pat ir mes vaikystėje vartėme tėvų fotoalbumus, vis baksnodami pirštu: „O kas tie, o kas anie?“ Netiesa, kad laikas viską sunaikino ir mes nebegalime atkurti fotografijos istorijos. Gal ir kitiems vertėtų išlįsti iš archyvų ir pasidairyti pas vyresnius žmones? Gal tada nekiltų noras teigti, kad žiauriuoju stalinmečiu visur fotografijoje buvo tik propaganda? Štai Vytautas Stanionis vyresnysis dirbo „Tarybinėj Dzūkijoj“, bet fotoknygoje to lėkšto sovietinio fotožurnalizmo nėra nei kvapo. Net privalomų šventinių demonstracijų fotografijose atrandi distanciją ir autoriaus šypsnį. O kur dar garsiosios pokarinės pasinės V. Stanionio nuotraukos, sudominusios užsienio fotoparodų rengėjus?

Žinoma, gyvenimas nesutelpa į jokį fotoalbumą – nei prieškarinį, nei pokarinį. Viską sąlygoja išeities pozicija: „Alytaus albume“ – sudarytojo V. Stanionio jaunesniojo ir dailininko Alvydo Ladygos žvilgsnis, knygoje „Vytautas Stanionis. Fotografijos“ – pirmiausia atsiskleidžia fotografo kūrybinis palikimas, o jau po to sudarytojų pozicija. V.Stanionis vyresnysis padarė beveik visas fotografijas 1960m., labai retam anam metui fotoleidiniui apie Alytų, kuris ir buvo išleistas Alytuje. Jau daug vėliau alytiškis fotografas Zenonas Bulgakovas išleido knygą apie naująjį Alytų, tad Alytus yra nuolatiniame savų fotografų dėmesio centre. Pažymėtina, kad pokariu autorinių fotoalbumų tradiciją pradėjo kaip tik alytiškis V. Stanionis – „Dainava“ (1958), „Nemuno vingiuose“ (1959). Gal jis taip pat mokėsi ir iš senosios Alytaus fotografijos, nes senasis „Senasis Kaniūkų plento tiltas” iš „Alytaus albumo” labai primena peizažus iš minėtų albumų. Žavi šio albumo vaizdų išdidinimai, fragmentų pakartojimai, kurie puikiai perteikia prieškarinio Alytaus gyvenimo pulsą. Žinoma, daugelio portretinių fotografijų pavardes istorikams dar teks nustatyti, nes sudarytojas faktų pateikė tik tiek, kiek pavyko jų rasti. Kita vertus ar vaizdas irgi nėra laiko faktas, ypač kai jis virsta simboliu? Kokie veidai išdidintoje fotografijoje iš Mišių po atviru dangumi! Žmonės net nenujautė, kad nepavyks pastatyti čia suplanuotos bažnyčios. Ir iš vis ar daug kam pavyko per vėlesnius tragiškus dešimtmečius pastatyti šventovę savo viduje? Ar ne taip žiūrės vaikaičiai ir į mus iš Atgimimo fotografijų: „Svajojo, giedojo, stovėjo petys petin, o kas išsipildė?“


Skirmantas Valiulis